Kuo skiriasi formalusis ir neformalusis ugdymas?

Vaiko ugdymas – tai ilga ir graži kelionė, vykstanti ne tik mokyklos suole. Vaikai mokosi iš skaitytų knygų, lankytų pamokų ar darytų užduočių, bet taip pat – iš draugų, žaidimų, būrelių ar kelionių. Kalbėdami apie švietimą, dažnai vartojame dvi sąvokas: formalusis ir neformalusis ugdymas. Kuo jie skiriasi ir kodėl abu yra svarbūs?

Pirmiausia apibrėžkime, kas yra formalusis ugdymas: tai struktūruotas mokymosi procesas, vykstantis pagal valstybės nustatytas programas. Paprastai jis įgyvendinamas darželyje, mokykloje, universitete. Čia mokomasi pagal aiškiai sudėliotą planą: nuosekliai dėstomi dalykai ir temos, o pažanga vertinama standartizuotais būdais. Formaliajame ugdyme ypatingai svarbus pasiekimų vertinimas (pažymiai, įskaitos, egzaminai), kuris parodo, kaip įsisavinta programoje numatyta medžiaga. Kita vertus, formalusis ugdymas neapsiriboja vien tik žinių perteikimu: kartu ugdomi socialiniai įgūdžiai, mokėjimo mokytis kompetencija ir atsakomybė už savo mokymosi procesą.

Paklausus, kas yra neformalus ugdymas, apibrėžimas tampa kiek platesnis – tai visos veiklos, kurios vyksta šalia formaliojo ugdymo pamokų ir nėra griežtai apribotos valstybės numatytomis programomis. Tai būreliai, meno studijos, sporto treniruotės, muzikos mokyklos, jaunimo klubai, savanorystės projektai ar net šeimos organizuojami užsiėmimai.

Svarbu pažymėti, kad neformalusis ugdymas remiasi vaiko interesais – šis pats pasirenka, ką nori veikti už klasės ribų. Ši užklasinė veikla yra laisvesnė, labiau orientuota į kūrybiškumą, saviraišką ir bendravimą. Jei formalusis ugdymas suteikia žinių pagrindus, tai neformalusis leidžia gilintis į tai, kas vaikui įdomiausia, ir skatinti jo asmeninius interesus bei stiprybes.

Skirtingi savo pobūdžiu, formalusis ir neformalusis ugdymas puikiai vienas kitą papildo: formaliojo ugdymo privalumas – aiški struktūra, nuoseklumas ir valstybės pripažįstami rezultatai, tuo tarpu neformalusis ugdymas suteikia daugiau laisvės, kūrybiškumo ir galimybę atrasti savo stipriąsias puses bei lavinti talentus.

Įsivaizduokite vaiką, kuris per formaliojo ugdymo pamokas įgyja matematikos pagrindus, o lankydamas robotikos būrelį, šias žinias pritaiko kurdamas modelius. Arba mokinį, kuris mokykloje noriai skaito literatūrą, o po pamokų dalyvauja teatro užsiėmimuose, stiprinančiuose jo kalbos raišką ir pasitikėjimą savimi. Tokiu būdu formalusis ir neformalusis ugdymas susilieja į visumą, o mokykloje įgytos žinios atskleidžia naujus vaikų gebėjimų klodus.

Vaikų raida yra įvairiapusė tada, kai jie patiria ir struktūrą, ir laisvę. Formalusis ugdymas suteikia pagrindą – išmokstama rašyti, skaityti, skaičiuoti ir suprasti svarbiausius pasaulio reiškinius. Neformalusis ugdymas leidžia šias žinias pritaikyti praktiškai ir plėtoti savo pomėgius bei talentus.

Be to, neformalusis ugdymas stiprina emocinę sveikatą ir pasitikėjimą savimi. Sporto treniruotėse vaikai mokosi drausmės ir komandinio darbo, meno veiklose – kūrybiškumo ir jautrumo, jaunimo organizacijose – lyderystės ir atsakomybės. Tokios patirtys neretai būna tokios pat reikšmingos kaip ir pamokose gautos žinios.

Derinant įvairias veiklas, ypatingą vaidmenį atlieka tėvai – jie gali padėti vaikui rasti pusiausvyrą tarp mokyklinių užduočių ir laisvalaikio veiklų, skatinti išbandyti naujas sritis, taip pat pastebėti, kur vaikas jaučiasi stipriausias.

Svarbiausia suprasti, kad mokymasis nesibaigia klasėje ar po egzamino – tai nuolatinis procesas, lydintis visą gyvenimą. Todėl galvodami apie visapusišką vaiko raidą, stenkimės matyti platesnį paveikslą ir išnaudoti abiejų ugdymo formų sąveikos privalumus: formalusis ugdymas praveria duris į žinių pasaulį, o neformalusis skatina jas atverti plačiai ir žengti toliau – savuoju, tik mums skirtu keliu.