Kas yra holistinis ugdymas?

Tikriausiai daugeliui iš mūsų mokykla vis dar siejasi su suolais, pamokų tvarkaraščiu, pažymiais ir vadovėliais, t. y., tuo, kas asocijuojasi su žiniomis ir akademiniais pasiekimais. Bet šiandien vis daugiau tėvų ir pedagogų kelia klausimą: ar vien protinių gebėjimų lavinimo pakanka, kad vaikas augtų laimingas, pasitikintis savimi ir pasiruošęs gyvenimui? Atsakymų ieškant, vis daugiau dėmesio sulaukia holistinis ugdymas – koncepcija, kuri mokymąsi suvokia kaip visapusišką procesą, apimantį ne tik intelekto lavinimą, bet ir emocinę, fizinę bei socialinę vaiko raidą.

Taigi, kas yra holistinis ugdymas? Trumpai tariant – tai toks ugdymo būdas, kuriuo vaikas yra ne tik stiprinamas akademiškai, bet ir ugdomas kaip asmenybė, draugas, kūrėjas, svajotojas. Holistinis požiūris į švietimą remiasi mintimi, kad vaikas nėra vien žinių „indas“ – tai auganti asmenybė, kurioje svarbų vaidmenį atlieka jausmai, kūnas, intuicija, smalsumas, santykiai, svajonės.

Holistinis mokymas reiškia, kad mokykla ar darželis tampa ne tik žinių perteikimo vieta, bet ir saugia aplinka, kurioje skleidžiasi vaiko smalsumas ir kūrybiškumas, formuojasi vertybės. Ugdymasis čia nėra „nuleidžiamas iš viršaus“, kai mokytojas nurodinėja, o vaikas klusniai vykdo. Priešingai – vaikas tampa aktyviu savo mokymosi kelio dalyviu: jis tyrinėja, klausinėja, ieško ir neretai pats tampa savo atradimų vedliu.

Svarbu ne tik tai, ką vaikas žino, bet ir kaip jis mokosi, kokie jausmai jį lydi, ar jis jaučiasi matomas ir girdimas. Sąvokos „holistinis ugdymas” reikšmė slypi būtent čia: vaikas ugdomas kaip nedaloma visuma – kaip integrali asmenybė su visais jos savitumais. Ir tai nėra tik graži teorija: kai vaikas jaučiasi saugus, kai jaučia ryšį su suaugusiaisiais ir aplinka, kai gerbiamas jo individualumas – tuomet jis sklandžiai ugdosi ir bręsta.

Vaikas eina į mokyklą vedamas smalsumo – ne todėl, kad privalo, o todėl, kad nori. Jo akys – smalsios, klausimai nesibaigia. Jis dar nerašo tobulų raidžių, bet drąsiai dalijasi mintimis su kitais ir nebijo klysti. Holistinis ugdymas būtent tai ir siūlo – aplinką, kurioje svarbus ne tik pasiektas rezultatas, bet ir kelias, kuriuo einama jo siekiant. 

Mokymasis čia vyksta ne tik iš vadovėlių, bet ir iš gyvenimo – per pokalbius, žaidimus, projektus, patirtis. Vaikas mokosi išreikšti save, suprasti kitus, susitvarkyti su emocijomis. Mokymasis tampa natūralia kasdienybės dalimi, o ne užduočių, kurias reikia atlikti, sąrašu: tai ilgainiui ugdo vaiko vidinę motyvaciją, atsakomybę, savarankiškumą, gebėjimą reflektuoti.

Gali pasirodyti, kad visa atsakomybė už tokį ugdymą tenka mokyklai, tačiau ne mažiau svarbus yra ir tėvų vaidmuo. Išėjus iš mokyklos, vaiko mokymasis nesibaigia: jis tęsiasi namuose – prie vakarienės stalo, žaidimų ir pasivaikščiojimų metu, kalbantis ir tiesiog būnant kartu su kitais šeimos nariais. 

Holistinis požiūris skatina tėvus aktyviai dalyvauti vaiko augime: domėtis, kaip jam sekasi, ką jis jaučia, kuo gyvena jo klasė ar grupė, ir puoselėti tas pačias vertybes kaip ir ugdymo įstaigoje – pagarbą, saugumą, tvarką, pažinimą. Žinoma, nebūtina būti tobulais tėvais – pakanka, kad namuose, kaip ir mokykloje, vaikas jaustųsi priimamas toks, koks yra.

Visa tai skamba įkvepiančiai, bet ar toks ugdymas iš tiesų veikia? Geras pavyzdys – „Saulės gojus“, kur holistinis požiūris nėra vien graži idėja, tai – kasdienis gyvenimas: veržlus, kūrybiškas ir prasmingas. 

Mūsų mokykloje vaikai ne tik mokosi kalbų, istorijos ar matematikos, bet ir ugdosi savistabą, kūrybingumą, gebėjimą reikšti mintis ir jausmus, dirbti komandoje. Dvikalbis ugdymas, H. Gardnerio intelektų įvairovės teorija, turtinga ugdymosi aplinka – visa tai padeda kiekvienam vaikui ieškoti savo unikalaus kelio.

Mokytojai čia – ne tik žinių perteikėjai, bet ir įkvėpėjai, bičiuliai, kurie priima kiekvieną vaiką tokį, koks jis yra. O tėvai – ne stebėtojai, bet aktyvūs bendruomenės nariai. Kiekvieną dieną stengiamės, kad „Saulės gojus“ būtų ne tiesiog mokykla, o vieta, kur lengva augti, nes gali būti savimi.