Šiuolaikinės tėvystės iššūkiai

Šiuolaikinė tėvystė yra paradoksali: nors technologijos ir įvairios priemonės padarė vaikų priežiūrą patogesnę, tėvai šiandien susiduria su didesniu stresu nei bet kada anksčiau. Dėl visuomenės spaudimo, finansinės naštos, nuovargio, kaltės jausmo ar aukštų aplinkinių lūkesčių dalis tėvų patiria vadinamąjį tėvų perdegimo sindromą.

Vienas iš esminių šiuolaikinės tėvystės pokyčių – visuomenėje pasikeitusi samprata apie asmeninę ir profesinę sėkmę ir atitinkamai išaugę tėvų lūkesčiai savo vaikams. Visuomenėje įsigalėjęs įsitikinimas, kad laimė neatsiejama nuo sėkmės, o ši – nuo puikių akademinių pasiekimų, tėvus verčia jausti milžinišką spaudimą. Jei anksčiau buvo svarbu vaiką užauginti „doru žmogumi“, šiandien vaiko auginimas tapo šeimos prestižo reikalu: vaikystė tapo intensyviu (pasi)ruošimu ateičiai, kurioje nebėra vietos spontaniškumui ir natūraliam vaiko brendimui. Tėvai skuba užpildyti vaikų laiką „vertinga veikla“, manydami, kad tik taip galima užtikrinti jų sėkmę ateityje. Vis daugiau ir vis jaunesnio amžiaus vaikų lanko kelis būrelius, užsiima papildomomis užklasinėmis veiklomis ir po pamokų mokosi su korepetitoriais. Tačiau toks intensyvus ugdymas turi ir neigiamų pasekmių: vaikų poilsio laikas trumpėja, fizinis aktyvumas mažėja, o psichikos sveikatos problemos tampa vis dažnesnės ir opesnės.

Tėvams nebėra aišku ir kokios mokyklos jie nori savo vaikams: viena vertus, jie pageidauja, kad jų vaikai jaustųsi saugūs ir nepatirtų streso, kaip Suomijos ugdymo įstaigose, tačiau kita vertus, reiškia lūkestį mokyklai, kad ši užtikrintų aukštas akademines žinias – taip, kaip jas suteikia mokyklos Honkonge, Pietų Korėjoj, Japonijoj ar Singapūre. Tai skatina trintį tarp tėvų ir mokytojų, dar masiškesnį korepetitorių samdymą ir vis labiau didėjantį vaikų užimtumą ir nuovargį. Perteklinis tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą (angl. Hyper-Parenting) tapo šiuolaikinės visuomenės norma. Nuolat kontroliuodami kiekvieną atžalos žingsnį, tėvai stengiasi ją apsaugoti nuo nesėkmių ir pasirūpinti, kad vaikas pasiektų geriausių akademinių rezultatų, tačiau toks perdėtas spaudimas gali iššaukti priešingą efektą – slopinti vaiko savarankiškumą ir gebėjimą mokytis iš klaidų bei prisiimti atsakomybę.

Kita kraštutinė šiuolaikinės tėvystės tendencija – visiškas tėvų abejingumas vaiko interesams. Tokie tėvai minimaliai įsitraukia į vaiko gyvenimą arba visiškai nesirūpina jo fiziniais, emociniais ir socialiniais poreikiais. Klaidinga manyti, kad apleistumą patiria vien vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų: nuo jo kenčia ir materialiai aprūpinti vaikai, kurių tėvai aplaidžiai žiūri į tėvystės prievoles. Tokį tėvų abejingumą gali lemti įvairios priežastys: nuolatinis stresas, išsekintys tėvus tiek, kad jie nebeturi nei jėgų, nei motyvacijos rūpintis savo vaikais; depresija, nerimo sutrikimai ar trauminė praeitis, kuri gali trukdyti formuoti stiprų emocinį ryšį su vaikais; neigiama tėvystės patirtis, kai tėvai patys augo abejingų ar emociškai šaltų tėvų šeimoje ir niekada nepatyrė sveikos tėvystės modelio; ar tiesiog kai kurių tėvų pasirinkimas save laikyti prioritetu, vaiką traktuojant kaip kliuvinį asmeniniams siekiams ar laisvam gyvenimo būdui. Aplaidi tėvystė yra rimta socialinė problema, nes jos pasekmės neapsiriboja tik viena šeima – apleisti vaikai dažnai susiduria su mokymosi sunkumais, nusikalstamumu, priklausomybėmis ir kitomis problemomis, kurios gali turėti ilgalaikį poveikį visai visuomenei.

Abi minėtos tendencijos atspindi platesnes psichologines ir socialines problemas: vieni tėvai, bijodami savo vaiko nesėkmės, „perlenkia lazdą“, o kiti, stokodami laiko ar motyvacijos, pasirenka pasyvų vaiko gyvenimo stebėtojų vaidmenį. Tokia situacija kelia iššūkių vaikų raidai ir ateities visuomenei, nes nei perdėta globa, nei abejingumas neužtikrina subalansuoto ir sveiko asmenybės formavimosi. Todėl svarbu ne tik didinti tėvų sąmoningumą apie vaikų poreikius, bet ir užtikrinti, kad šeimos gautų psichologinę pagalbą ir būtų šiomis temomis tinkamai šviečiamos.