Ką turi mokėti priešmokyklinukas?

Metai prieš pirmąją klasę nėra tiesiog paskutiniai metai darželyje: tai laikas, kai vaikas žengia reikšmingą žingsnį, pereidamas nuo spontaniško žaidimo prie labiau struktūruoto, tikslingo mokymosi. Priešmokyklinė klasė – tarsi tiltas tarp dviejų pasaulių, apjungiantis darželio žaidimus ir struktūruotą mokyklos gyvenimą.

Tačiau ką reiškia būti pasiruošusiam mokyklai? Ką iš tiesų turėtų mokėti priešmokyklinukas? Pamėginsime atsakyti į daugelį tėvų neraminantį klausimą: kas yra priešmokyklinė klasė ir kokie gebėjimai svarbiausi vaikui šioje raidos pakopoje?

Svarstant, kokios turėtų būti priešmokyklinukų kompetencijos, svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu. Šiame jautriame raidos etape vieni vaikai jau geba skaityti trumpus žodžius, kiti dar tik pradeda pažintį su raidėmis. Vieni geba ilgesnį laiką sutelkti dėmesį į atliekamą veiklą, o kiti pasaulį dar tyrinėja per judesį, žaidimą ar bendravimą. Ir tai yra visiškai natūralu.

Lietuvoje galiojanti priešmokyklinukų programa apibrėžia bendrąsias kompetencijas, kurios apima ne tik akademinius gebėjimus, bet ir emocinę, socialinę, kalbinę bei fizinę vaiko brandą. Tad pasirengimas pirmajai klasei – tai kur kas daugiau nei gebėjimas suskaičiuoti iki dešimt ar parašyti savo vardą.

Pagrindinis priešmokyklinio ugdymo tikslas – padėti vaikui įgyti bazinius gebėjimus, kurie padės sklandžiai įsilieti į mokyklinę aplinką. Tai yra:

• Kalbėjimo ir klausymo gebėjimai – vaikas geba išreikšti savo mintis, dėmesingai klausosi mokytojo ir klasės draugų, logiškai atsako į klausimus;
• Pagrindiniai pažinimo įgūdžiai – vaikas domisi aplinka, skaičiuoja, rūšiuoja, lygina, žaisdamas mielai sprendžia paprastus loginius uždavinius;
• Socialinis brandumas – vaikas noriai mokosi dirbti grupėje, susitarti, spręsti konfliktus, geba laikytis susitarimų ir atpažinti savo bei kitų emocijas;
• Fizinis pasirengimas – vaikas geba koordinuotai judėti ir naudoti smulkiąją motoriką (pvz., taisyklingai laikyti pieštuką);
• Savarankiškumo įgūdžiai – vaikas pats apsirengia, susitvarko po veiklos, rūpinasi asmenine higiena, jam nebereikia nuolatinės suaugusiojo pagalbos.

Kasdienės priešmokyklinuko užduotys, kurias jis atlieka žaismingai, bet tikslingai veikdamas, pamažu lavinda šiuos svarbius gebėjimus, reikalingus sėkmingam startui mokykloje.

Svarbu suprasti, kad priešmokyklinė klasė nėra sumažinta mokyklos kopija. Tai savita erdvė, kurioje žaidimas išlieka pagrindiniu mokymosi būdu, o vaikas yra laisvas tyrinėti, bandyti, eksperimentuoti, klysti ir vėl bandyti. Priešmokyklinukų pratybos, jei naudojamos, neturi virsti vien mašinaliu užduočių atlikimu: jose turėtų būti vietos kūrybiškumui, loginio mąstymo lavinimui, socialinių įgūdžių stiprinimui – ne tik spalvinimui, bet ir istorijų kūrimui, galvosūkiams, refleksijai. Priešmokyklinukų veiklos grupėje ar lauke gali būti tokios pat prasmingos, kaip ir užduotys sąsiuvinyje – svarbiausia, kad jos skatintų vaikų mąstymą ir įsitraukimą.

Tėvams neretai kyla klausimas: „Ar mano vaikas pasirengęs mokyklos pradžiai, ir kaip galiu jam padėti?“ Vaiko pasirengimą mokyklai parodo ne testai, o jo elgesys ir gebėjimai kasdienėse situacijose.  Priešmokyklinukų vertinimas Lietuvoje grindžiamas ne kontroliniais darbais, o nuolatiniu stebėjimu. Svarbu ne tai, ką vaikas moka palyginus su kitais, o kaip tobulėjo asmeniškai – vertinami jo ankstesni ir esami pasiekimai.

Toks priešmokyklinukų pasiekimų vertinimas padeda stebėti jų augimą ir pažangą laikui bėgant. Ar vaikas labiau įsitraukia į veiklą nei prieš mėnesį? Ar jaučia didesnį pasitikėjimą savimi kalbėdamas? Ar pradeda suprasti bendradarbiavimo svarbą? Tai yra svarbiausi klausimai, į kuriuos ieškoma atsakymų.

Svarbiausia – neskubinti. Jei vaikas dar neskaito, tai nėra problema. Priešmokyklinė klasė – tai ne akademinių lūkesčių sąrašas, o galimybė vaikui augti ir stiprėti, kad pirmoje klasėje jis jaustųsi saugiai ir užtikrintai. Tėvų užduotis – ne spausti, o palaikyti vaiką, padedant jam kurti pozityvų santykį su mokymusi. Svarbu parodyti, kad mokymasis – tai atradimų džiaugsmas, o ne bausmė. Padėti vaikui galima visai paprastai – drauge žaidžiant, skaitant, kuriant, kalbantis, leidžiant laiką gamtoje. Kuo daugiau gyvenimiškos patirties vaikui suteikiama iki mokyklos, tuo stipresnį pagrindą jis į ją atsineša.

Pasirengimas mokyklai – tai ne tik klausimas, ką vaikas jau moka, bet ir ką jis gali, geba, drįsta išbandyti. Todėl ir priešmokyklinukų užduotys  –  ne egzaminas, o galimybė mokytis būti su kitais, pažinti save, tyrinėti pasaulį ir augti. Šiandien tiek priešmokyklinukų programa, tiek pedagogų darbas grindžiami inovatyviu, individualizuotu požiūriu į ugdymą, kuriame svarbiausia – vaiko savijauta, o ne sparta. Tai kelias, kuriuo drauge eina visa ugdymo bendruomenė.