Mokinių motyvacija: kaip pradėti mokytis?

Nauji mokslo metai – tai tarsi baltas popieriaus lapas: vaikai susidėlioja naujus sąsiuvinius ir priemones ir pasižada šiemet dar labiau stengtis. Visgi praėjus kelioms savaitėms, jų entuziazmas neretai ima blėsti. Tėvai pradeda nerimauti: kodėl mano vaikas neturi motyvacijos mokytis? Prieš pradedant ieškoti atsakymų, verta išsiaiškinti: motyvacija – kas tai?

Motyvacija – tai vidinė ar išorinė jėga, skatinanti veikti. Kai vaikas mokosi iš natūralaus noro pažinti, patirti, kai jam įdomu ir svarbu – tai vidinė motyvacija. Ji – tvirta, gili ir ilgalaikė. Tuo tarpu išorinė motyvacija kyla iš aplinkos: pagyrimų, pažymių, bausmių ar pažadėtų apdovanojimų. Ji irgi gali paskatinti veikti, bet dažniausiai – tik trumpam.

Kai mokymosi prasmė vaikui siejasi tik su tuo, ką pasakys mokytojai ar tėvai, kai jis mokosi tik tam, „kad gautų dešimtuką“ ar „kad negautų barti“, jo motyvacija mokslui yra itin trapi. Tačiau kai vaikas supranta, kodėl mokytis svarbu, kai jaučia prasmę ir pasitenkinimą mokymosi procesu – tada ir įvyksta tikrasis virsmas.

Dažnai tėvai tikisi, kad vaikas pats norės mokytis. Tačiau vaiko mokymosi motyvacija nesusiformuoja vakuume – ją stipriai veikia tai, ką jis patiria šeimoje, mokykloje, savo kasdienybėje. Ar vaikas jaučiasi matomas ir girdimas? Ar pastebimos jo pastangos, ar vertinamas tik rezultatas? Ar jis gali reikšti savo nuomonę, priimti sprendimus, o gal viskas nusprendžiama už jį? Tokie dalykai ir nulemia vaiko norą stengtis.

Mokymosi motyvaciją skatinantys veiksniai slypi labai paprastuose dalykuose: pagarbiame bendravime, suaugusiųjų kantrybėje, sudaromose galimybėse klysti ir bandyti dar kartą. Motyvacija vaikams pirmiausia kyla ne iš išorinio spaudimo, o iš saugumo jausmo. Jei vaikas jaučiasi svarbus ne tik tada, kai viską padaro „teisingai“, jis pradeda tikėti savimi, o tada  motyvacija mokslui ima augti savaime.

Kiekvienas vaikas unikalus, todėl vienareikšmiškai atsakyti, kas motyvuoja vaikus, yra labai nelengva. Vieną įkvepia mokytojo palaikymas, kitą – natūralus smalsumas ir galimybė atrasti ką nors naujo. Kai kuriuos vaikus motyvuoja varžymasis su kitais ar noras pasiekti daugiau, bet daugumą – prasmingas ryšys su tuo, ką daro.

Labai svarbu, kad mokymąsi vaikas suvoktų ne tik kaip neišvengiamą būtinybę, bet ir kaip įtraukiančią patirtį. Jis turi jausti, kad tai, ko mokosi, yra susiję su jo gyvenimu, su juo asmeniškai. O kai šalia yra suaugusieji, kurie juo tiki ir regi ne tik surinktus testo taškus, bet ir mažus žingsnius jų link – vaiko akyse sužimba noro eiti dar toliau ugnelė. Ji ir yra mokinių mokymosi motyvacija – ne primesta, ne paviršinė, o tikra, auganti iš vidaus.

Neretai tėvai jaučiasi taip, lyg turėtų būti vaiko motyvatoriais – rasti būdą jį „įkvėpti“. Tačiau vaiko motyvavimas nėra universalus receptas ar greitas sprendimas: jam reikia laiko. Kai tėvai rodo domėjimąsi vaiko pasauliu, kai su juo kalbasi, kai klausia ne tik „ką išmokai?“, bet ir „ką įdomaus šiandien patyrei?“, kai patys dalinasi savo mokymosi patirtimi – tuomet vaikas ima suprasti, kad mokymasis yra vertybė, o ne pareiga.

Kartais užtenka tiesiog būti šalia, girdėti, palaikyti – net ir tada, kai vaikas sako „nenoriu“, „pavargau“ ar „atsibodo“. Tokiose akimirkose slypi galimybė parodyti bendrystę: mums svarbu ne tik tai, ką darai, bet ir kaip jautiesi. Ir tai dažnai veikia stipriau nei bet koks „jei padarysi – gausi“.

„Saulės gojaus“ bendruomenė tiki, kad kiekviename vaike slypi prigimtinis noras tyrinėti, pažinti, kurti. Mūsų tikslas – ne jį versti, o padėti išsaugoti ir stiprinti šią vidinę motyvaciją, nes giliausia ir tvirčiausia motyvacija formuojasi tada, kai vaikui leidžiama būti smalsiam, laisvam ir savitam. Būtent tokia motyvacija išlieka ilgai – net ir tada, kai sąsiuviniai jau seniai užversti.