Koks turi būti mokytojas?

Dažnai sakoma, kad geras mokytojas – tai ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Visuomenėje nuolat svarstoma, kokių savybių mokytojas turėtų turėti, kad vaikai jaustųsi saugūs, bet kartu būtų įtraukti ir pasirengę mokytis. Atrodytų, kad atsakymas paprastas: geriausias mokytojas yra profesionalus, išsilavinęs, mylintis savo darbą ir gebantis užmegzti ryšį su vaikais. Tačiau realybėje tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. 

Šiandien Lietuvoje ir daugelyje pasaulio šalių kalbama apie mokytojų trūkumą. Ir tai nestebina, nes šiuolaikiniam mokytojui keliami didžiuliai lūkesčiai: tikimasi, kad net pradinių klasių mokytojas vienu metu bus ir psichologas, ir draugas, ir įkvepiantis lyderis, ir kantrus žinių perteikėjas. Suprantama, nė vienas žmogus negali iki galo atitikti visų šių lūkesčių. Todėl verta pažvelgti plačiau: kokį vaidmenį mokytojas atlieka iš tiesų, kaip mokyklos padeda jam augti ir kodėl tikime, kad ryšys tarp mokytojo ir vaiko yra svarbiausia sėkmingo ugdymo sąlyga.

Kalbėdami apie mokytojus, neretai mintyse piešiame idealaus pedagogo portretą: jis turi būti kantrus, kūrybingas, empatiškas ir nuolat domėtis naujovėmis. Visa tai labai svarbu, bet „tobulo“ mokytojo nėra – kiekvienas jų yra žmogus su savomis stiprybėmis ir silpnybėmis. Vieni puikiai įkvepia vaikus kūrybai, kiti geba nuosekliai vesti akademinių žinių keliu, dar kiti kuria ypatingai saugią emocinę aplinką.

Todėl atsakymas į klausimą, koks turi būti geras mokytojas, nebūtinai visiems bus vienodas. Vienam vaikui svarbu, kad jo pradinių klasių mokytojas kantriai ir ramiai padėtų įveikti sunkumus. Kitam geriausiai padės iniciatyvus ir kūrybingas ikimokyklinio ugdymo mokytojas, gebantis per žaidimus įtraukti į pažinimo pasaulį. Trečiam svarbiausia – jaustis suprastam ir priimtam, net jei mokymasis vyksta lėčiau. 

Tad geriausias mokytojas nebūtinai yra tas, kuris aklai laikosi knygų ir programų. Svarbiausia – gebėjimas užmegzti ryšį su vaiku ir jį įkvėpti. Šis ryšys tampa tiltu į sėkmingą mokymąsi, nes be emocinio saugumo ir pasitikėjimo net įdomiausia pamoka netenka savo vertės.

Šiandien susiduriame su nelengva realybe: mokytojų profesija nebėra tokia patraukli, kaip buvo anksčiau. Vis daugiau kalbama apie specialistų stygių – tiek bendrojo ugdymo, tiek ikimokyklinio sektoriaus įstaigos vargsta ieškodamos specialistų. Todėl vis daugiau įstaigų pasirenka kitą kelią – ne tik ieškoti, bet ir patiems augintis būsimus mokytojus.

Kai kurie pradinių klasių mokytojai į mokyklą ateina baigę kitą studijų kryptį, bet per praktinę šio darbo patirtį – mokydamiesi kartu su vaikais, gaudami patyrusių mentorių pagalbą, dalyvaudami nuolatiniuose mokymuose – jie tampa tikrais ugdytojais. Panašiai yra ir su kai kuriais ikimokyklinio ugdymo mokytojais: nors dar tik studijuoja, bet jų meilė vaikams ir noras ugdyti jau dabar leidžia jiems būti puikiais grupių pedagogais. Ugdymo įstaigos investuoja į tokių žmonių augimą, o jų patirtis tampa ne mažiau vertinga nei formalus diplomas.

Svarbu suvokti, kad mokytojo profesija – tai nuolatinio mokymosi kelias. Geriausias mokytojas pirmiausia pats yra smalsus ir atviras mokinys, nuolat gilinantis žinias, tobulinantis savo įgūdžius, besimokantis iš kolegų, vaikų ir kasdienių situacijų klasėje. Todėl ugdymo įstaigos prisiima dvejopą atsakomybę: vaikams suteikti reikalingas žinias ir įgūdžius, o mokytojams – padėti augti išmanančiais ir įkvepiančiais ugdytojais.

Šiandien besimokantieji susiduria su naujais iššūkiais, kurie skatina kitaip pažvelgti į mokytojo vaidmenį. Inovatyvus mokytojas nebijo ieškoti kūrybiškų sprendimų, taikyti technologijas, į ugdymo procesą įtraukti žaidimą ar projektinį mokymąsi. Bet kuris mokytojas – ar tai būtų mokykloje dirbantis pedagogas, ar laisvasis mokytojas – turi gebėti lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių vaikų poreikių ir drąsiai ieškoti naujų būdų mokyti neapsiribojant vien tik vadovėlio turiniu.

Geriausias mokytojas šiandien yra daugiau nei mokytojas. Tai patyręs suaugusysis, kuris vaikui padeda ne tik įgyti akademinių žinių, bet ir kurti santykį su savimi, kitais žmonėmis bei pasauliu. Be to, jis geba atpažinti vaiko stiprybes, stiprinti jo savivertę ir suteikti drąsos bandyti iš naujo.

Profesionalumas, patirtis ir kūrybiškumas yra labai svarbūs, tačiau tikrasis mokytojo sėkmės rodiklis – gebėjimas užmegzti nuoširdų ryšį su vaikais. Vaikai greičiau mokosi, kai jaučiasi saugūs ir priimti, drąsiau klausia, kai žino, kad jų neišjuoks, ir labiau stengiasi, kai pastangos pastebimos ir vertinamos. 

Ryšys tarp mokytojo ir mokinio – tarsi nematoma gija, kuri jungia visą ugdymo procesą: be jo žinias įsisavinti yra gerokai sunkiau. Nuoširdus ryšys paverčia mokymąsi prasminga kelione, kurioje vaikas jaučiasi ne vienas.